Briedis (Alces alces) – stambus elninių (Cervidae) šeimos atstovas. Briedžio kojos ilgos, priekinė lemens dalis – masyvi, gogas aukštas, galva stambi su didele nukabusia žemyn viršutine lūpa. Snukis kuprotas. Pasmakrėje ties kaklo pradžia kabo 20-30 cm ilgio, apaugusi ilgais plaukais odos raukšlė – „barzda“, kuri briedžiui senstant mažėja. Patelių „barzda“ mažesnė, antramečių – pailga. Trečiamečių – apatinė barzdos dalis nukrenta, tai ji tampa buka ir trumpesnė. Uodega trumpa, ausys ilgos ir judrios.
Iš ausų padėties galima spręsti apie briedžio emocinę būseną.
- Besiilsinčio ar netrikdomo briedžio ausys nusvirusios į šoną, kai klauso – jis sukioja ausis, ieškodamas garso šaltinio.
- Nepasitenkinimą išreiškia laikydamas vieną ausį pakeltą, o kitą – nuleistą.
- Agresyviai nusiteikęs, ausis priglaudžia išilgai kaklo
- Išgąsdintas – ausis atsuka atgal, tartum klausydamasis garsų iš už nugaros.
- Ženklas kad ramus ar išgąsdintas:
- Ramus briedis galvą ir kaklą laiko beveik horizontaliai
- Sunerimęs ar išgąsdintas – galva iškelta aukštyn.
Kailis tamsiai rudas, tik snukio galas, papilvė, kojų vidinė pusė ir apačia – pilki. Patelių pouodegyje yra nedidelė šviesi dėmė. Nugara, šonai ir krūtinė vasarą durpių spalvos, papilvė, apatinė ir vidinė kojų dalys baltos. Vasara plaukai trumpesni ir tamsesni. Žiemą kailis truputį šviesesnis, pilkšvesnis, akuotplaukiai ant liemens – apie 10 cm, o ant sprando ir gogo – iki 20 cm ilgio. Jaunikliai iki 3 metų – žalos spalvos.
Šeriasi kartą per metus – balandžio – liepos mėn. Rugpjūčio – rugsėjo mėn. Kailis sutankėja, plaukai pailgėja. Pirmamečiai jaunikliai šertis pradeda liepos mėn., o rugsėjo – spalio mėn. Susiformuoja jau briedžių kailis, tik pilkšvesnis.
Be prakaito ir riebalų liaukų, odoje yra specifinių kvapiųjų liaukų, kurios atsiveria prieš akis, tarp kanopų (tarpupirščio) ir užpakalinės pėdos vidinėje pusėje, ties čiurna (metatarasalinė).
Patinai sveria virš 550 kg, patelės apie 400 kg. Stambiausias sumedžiotas briedis buvo Rokiškio rajone 1970 metais – 534 kg. Visų amžiaus grupių patinai, išskyrus 0,5 metų grupę, yra aukštesni už pateles, ir tik 1,5- 3,5 metų amžiaus abiejų lyčių briedžiai skiriasi nedaug. Aukščiausias 12,5 metų patinas (206 cm, ir jo kūnas ilgiausias) ir 7,5 metų patelė (192 cm) buvo sumedžioti Ignalinos rajone dar 1970 metais. Dantų formulė:
I 0/3 C 0(1)/3 P 3/3 M3/3=32 (34)
Viršutinių kandžių jis neturi, o viršutiniai iltiniai būna labai retai. Apatiniai iltiniai išvaizda ir sandara beveik nesiskiria nuo kandžių.
Neblogai plaukia.
RAGAI. Ragai gana platūs. Juos turi tik patinai ir numeta kiekvienais metais tuoj po rujos (spalio-gruodžio mėn.). Ankstyviausia data – spalio 13 d., daugiau meta lapkričio mėn. ir daugiausia – per 56% – gruodžio mėn. Sausio mėn. ragus jau būna numetę. Prieš metant ragus intensyviai trina juos į medžių kamienus, daugiausia rago koto priekine dalimi.
Vasario mėn. aptinkami pavieniai raguoti jauni patinėliai.
Ragai -tai patino antrinis lyties požymis, turnyrinis ginklas per rują. Gerai išsivysčiusios patino galingi ragai per rują silpnesnį ar jauną patinėlį veikia imponuojančiai – todėl šie net nesivaržo su juo dėl patelių.
Be to, per rują patinas ragais pažymi teritoriją – aptrina medelių žievę, aplaužo jų šakas.
Nauji ragai pradeda augti kovo pabaigoje – balandžio pradžioje.
Jie visiškai susiformuoja iki liepos mėn.
Rugpjūčio pabaigoje nuo jų nusivalo oda.
Pagal formą Lietuvoje gyvenančių briedžių ragai būna trijų tipų: mentiški, šakoti, ir siauramenčiai.
Lietuvoje vyrauja šakoti ragai, retesni – mentėti ir siauramenčiai. Pasitaiko ir nenormalių bei degradavusių (apie 2,7%). – dėl ligų, amžiaus, sužeidimų, hormonų sekrecijos sutrikimų. Maksimali ragų masė Lietuvoje – 15 kg.
Briedžiuko ragai pradeda augti ketvirtąjį ar penktąjį gyvenimo mėnesį, o pirmieji ragai – antrųjų metų pradžioje (balandžio ir gegužės mėn.). Pirmuosius ragus intensyviai valo nuo odos (trina į medžių kamienus) – rugpjūčio pabaigoje, o numeta – gruodžio-vasario mėn. Suaugusių briedžių ragai pradeda jiems augti kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Jie išauga iki liepos mėn. ir rugpjūčio pabaigoje valoma oda.
Ragai užauga ant patino kaktikaulio išaugų – kelmelių. Ragai auga pakrypę į galvos šonus (elnių ir stirnų ragai auga statmenai kaktikauliui).
Ragą sudaro kamienas (kuris išsiplečia į mentę) ir nuo mentės šakojasi šakos. Kai mentės nebūna, šakos šakojasi nuo kamieno.
Vainikėlio formos pamatinė dalis prie kelmelio vadinasi „rože“
Rago suaugimo su kelmelių paviršius – paragė (matoma, kai ragas numestas)
Ragų paviršius grublėtas, išraižytas vagelių.
Kamieno pamatinės dalies (koto) ašinė linija skiria ragą į dvi dalis: priekinę (apatinę) ir užpakalinę (viršutinę).
Rago priekinė dalis paprastai būna mažesnė. Briedžio ragas būna išlinkęs įvairiu lanku, todėl viena jo pusė vadinama išgaubtąja, o kita – įgaubtąja.
Ruja prasideda rugpjūčio pabaigoje ir tęsiasi iki spalio pradžios. Briedžiai daugiausia lytiškai subręsta trečiaisiais, dalis – antraisiais metais (atsiliekantys – ketvirtaisiais). Patinas per rują apvaisina keletą patelių. Prie rujojančios briedės būna tik iki apvaisinimo. Labai retai prie patino gali būti 2-4 patelės (tik vietose, kur briedžių labai mažai).
Gimę jaunikliai su motinomis pasilieka apie vienerius metus. Patinai būna aktyvūs visą rujos laiką, patelės rujoja 3 – 7 dienas. Rujos metu girdėti stenėjimą primenantys patinų balsai. Briedžiai pradeda stenėti 20 – 22 val. vakaro. Didžiausias patinų aktyvumas būna po 1.5 – 2 valandų nuo rujos garsų pradžios. Rytą aktyvumas mažėja., nors garsai girdėti iki 9 valandos. Dažnai girdėti ir patelių „lojimas“ – toks garsas kitu laiku būdingas tik išgąsdintiems žvėrims. Dažniausiai „loja“ dar nerujojančios, bet jau persekiojamo patino patelės. Kartais girdėti „žvengimas“. Rujos laiku labai padidėja patinų fizinis aktyvumas, pastorėja kaklas. Ragais brūžina ir laužo medelius, priekinėmis kojomis kasa duobes, voliojasi savo ir patelių šlapinimosi vietose, daug vaikšto, bėgioja, būna agresyvūs, kovoja turnyrinėse dvikovose. Per mėnesį netenka beveik penktadalio svorio, o patelės – ne daugiau kaip 5%.
Nėštumas trunka 7,5 – 8 mėn. Jaunikliai pasirodo gegužės antrąjį dešimtadalį. Pirmieji gi gimsta dar balandžio mėnesio antroje pusėje. Atveda 1 – 2 juv. ir labai retai – 3 jaunikliai. Skaičius labai priklauso nuo gyvenimo sąlygų. Dvynių mažėja, kai didėja briedžių tankis. Lietuvoje dažniausiai veda po vieną juv. Patelių laktacija paprastai tęsiasi iki naujos rujos (3,5 – 4 mėn.). Po rujos likusios bergždžios patelės dar gali žindyti jauniklius iki žiemos pradžios. Kai kurių nėščių patelių laktacija nenutrūksta.
Tik gimęs briedžiukas vidutiniškai sveria 11,6 kg (6-16kg), 3-4 mėn. – priauga 900 g. Jau pirmosiomis valandomis briedžiukas gali atsistoti, bando žįsti. Pirmąsias tris paras nebijo žmogaus, ir net seka jį. Bet 5 – 7 dieną jau bando pabėgti, bijo, bet kartu su motina nebespėja ir pasislepia. 10 dienų ir vyresni jaunikliai jau gali pabėgti paskui motiną, kartu maitinasi, lankosi girdyklose. Rudenį nuo rujojančios patelės patinas nuveja jauniklį. Bet po rujos patelė vėl būna kartu su jaunikliais. Jauniklius nuveja prieš atsivesdama naują vadą (balandžio – gegužės mėn.).
Briedžių populiaciją sudaro pavieniai žvėrys ir grupės: pora, paprastoji šeima, motinos šeimyninė grupė (3-4 žvėrys), kompanija arba šeimyninė – būrinė grupė (5-8 žvėrys) ir patinų grupės (klanas). Pavieniui laikosi patinai. Paprastoji pora – tai motina ir jauniklis. Pora – tai patelė su patinu. Patino ir patelės grupės būna tik rudenį. Mišriose porose būna antramečiai, atsiskyrę nuo motinos – jie labai judrūs, daug migruoja. Šeimyninė grupė būna penkių formų – tai patelės ir jaunikliai; patelės ir antramečiai; patinai, patelės, jaunikliai ir antramečiai; patelės ir patinai; vien patelės. Grupės šios formuojasi iš gyvūnų, susijusių giminystės ryšiais. Grupės lydere būna patelė. Mišrios didelės grupės formuojasi iš pavienių žvėrių, šeimyninių ir motinos šeimyninių grupių. Vidiniai ryšiai netvirti, susibūriuoja dažniausiai žiemą, o pavasarį suskyla į mažesnes bei pavienius žvėris.
Briedžiai – dendrofagai. Nuo gegužės iki spalio jie maitinasi medžių ir krūmų lapais bei žoliniais augalais. Mėgsta aukštas žoles ir pelkių bei vandens augalus – ožrožę, vingiorykštę, purieną, puplaiškį, lūgnę. Iš kultūrinių augalų ėda lubinus, runkelius, rugius, avižas, kviečius. Gegužės pradžioje būna ir kultūrinėse pievose. Žemaūgius augalus ėda atsiklaupę ant priekinių kojų, vandens augalus – įbridę arba plaukdami ir net pasinerdami į vandenį. Žiemą ir ankstyvą pavasarį (lapkričio – balandžio mėn.) – pagrindinis maistas – medžių ir krūmų ūgliai ir žievė. Dalį maisto sudaro viržis, mėlynės, bruknės ūgliai, o balandžio mėn. – kupstinis švylys. Balandžio mėn. Intensyviai laupo karklus, blindes, drebules, uosius, pušis. Iš viso Lietuvoje žiemą minta apie 40 rūšių augalų. 70 – 90% sumedėjusių augalų sudaro pušies, karklų, beržų ūgliai. Medžių ir krūmų ūglius dažniausiai nuskabo 1 – 2,5 m aukštyje, o atsistoję ant užpakalinių kojų – net iki 3,5 m.
Patinų namų plotai didesni (25,9 km2) negu patelių (13,7 km2). Plotas priklauso nuo žvėries amžiaus. Jaunų patelių ir patinų tesiekia 10-20 km2, vyresnių – didesni. Patinai paprastai naudoja didesnius plotus priklausomai nuo sezono – ypač rudenį. Patelių ši priklausomybė silpnai išreikšta Bet patelės su jaunikliais naudoja 2 kartus didesnius plotus (5,8 km2 prieš 2,2 km2). Ploto dydis gali priklausyti ir nuo kūno dydžio – stambesnių žvėrių didesni maisto poreikiai, be to, suaugusiems patinams turi įtakos socialinis aktyvumas per rują, iš jų socialinė padėtis jaunesnių atžvilgiu.
Lietuvoje ne labai gausus. Mėgsta lapuočių ir mišrius miškus, pelkes (jautrūs šilumai, patiria „šiluminį stresą“), želdinius iki 8-10 metų, paprastai grįžta į tuos pačius želdinius bei pakartotinai maitinasi tų pačių medžių ūgliais.