Upinis bebras (Castor fiber) – pusiau vandens gyvūnas. Šeriasi nuo balandžio iki birželio mėn. Sveria apie 20 kg (15 – 26,5 kg). Dantų formulė: Kandžiai labai stambūs, be šaknų. Uodega masyvi, plati, horizontaliai plokščia, buka ir padengta raginėmis plokštelėmis, primenančiomis žvynus, ir retais plaukais. Uodega padeda judėti vandenyje, ja remiasi grauždami medžius. Uodega taip pat reguliuoja kūno temperatūrą – kadangi per jos kraujagysles atiduodamas į aplinką šilumos perteklius. Ties uodegos pamatu yra platoka anga – antrinė kloaka, į kurią atsiveria tiesioji žarna, šlapimo ir lytinės angos, porinės riebalinės liaukos. Liaukų sekretu sutepamas kailis. Čia taip pat yra muskusinės liaukos, kurios gamina specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras, vadinamas sruogliais. Savo buvimo vietas žymi šiais kvapniais sruogliais, kurių kvapas primena gluosnių žievės kvapą ir atpažįstamas 10-12 metrų atstumu.
Labai sunku iš išorės nustatyti bebro lytį, kadangi jų kloaka beveik nesiskiria ir liaukas turi abiejų lyčių žvėrys. Praktiškai negyvą patiną nuo patelės galima atskirti tik išskrodus. Gyvas bebras laikomas už kojų pilvu žemyn – tada galima apčiuopti patinų sėklides.
Bebras yra prisitaikęs judėti vandenyje, tuo tarpu sausumoje gana nerangus. Galūnės penkiapirštės. Priekinės yra trumpos, pirštai su nedideliais nagais. Priekinių galūnių pirmasis pirštas mažiau išsivystęs, ir dažnai priekiniuose pėdsakuose atsispaudžia tik keturi pirštai. Užpakalinės galūnės beveik dvigubai ilgesnės, jų pirštai sujungti plaukiojamosiomis plėvelėmis, nagai stiprūs. Kai plėvelės atsispaudžia minkštame pakrančių purve, bebro užpakalinių galūnių pėdsakai primena žąsinių paukščių pėdsakus. Antrojo piršto nagas yra dvigubas, sudarytas iš dviejų raginių plokštelių – nejudančių ir paslankių. Šiuo nagu, primenančiu nedideles žnyples, bebras šukuoja iš kailio ektoparazitus, tvarko susivėlusius plaukus. Nagų atspaudai ryškūs ir gana platūs. Šiųmečių bebrų užpakalinių pėdsakų ilgis neviršija 13 cm, pernykščių – 13-16 cm, antramečių ir vyresnių – daugiau kaip 16 cm. Pirštų galų lygyje užpakalinių pėdsakų plotis būna 10-14 cm, o priekinių ilgis ir plotis dažniausiai neviršija 7-8 cm. Sausumoje bebrai dažnai juda lėtu žingsniu. Bet, ištikti pavojaus, jie bėga greitu žingsniu, kartai šokuoja. Tad pėdsakų eilė būna zigzago pavidalo ir pėdsakai yra arti vienas kito. Visų galūnių pėdsakai būna pasukti į pėdsakų eilės vidų. Dažnai vaikšto jau pramintais takais, sudarydami „magistralinius takus“. Bebro kailis tankus, nepralaidus vandeniui. Akuotplaukiai kietoki, įvairaus ilgumo, tarpiniai plaukai trumpesni, o tankiausi bei trumpiausi yra vilnaplaukiai. Kailio spalva – nuo rusvai pilkos iki tamsiai kaštoninės ir juosvos. Sezoniškai spalva nekinta. Šeriasi nuo balandžio iki birželio mėn. Žieminiai plaukai ilgainiui iškrinta, jų vietoje užauga trumpesni ir ne tokie tankūs vasariniai, o oda sustorėja. Bet netrukus pradeda vėl formuotis žieminis kailis su ilgesniais, tankesniais ir blizgančiais plaukais. Plaukų danga visiškai sutankėja gruodžio mėn. ir tokia išlieka iki kovo mėn. Bebro kailis labai stiprus, pagal atsparumą užima antrą vietą po ūdros.
Bebras yra sėslus, todėl jų pėdsakų randama bebravietėje, ant minkšto grunto ir neapaugusio pakrančių grunto, ant remontuojamų trobelių viršaus, kai remontui bebrai naudoja daug dumblo. Gyvena šeimomis. Bebrai – monogamai – tuo tarpu kiti graužikai paprastai po susiporavimo išsiskiria, o jaunikliais rūpinasi tik patelė. Bet monogamija – nėra amžina. Žuvus partneriui, po kurio laiko paprastai sudaro naują šeimą. Vasaros pradžioje atveda po 3-5 jauniklius, kurie išbūna su tėvais iki 2 metų kol lytiškai subręsta. Tuomet turi pasitraukti – antramečiai apleidžia šeimos teritoriją. Jie palieka pavienius pėdsakus palei vandens telkinius.
Bebrų veikla ženkliausia rudenį, kai ruošia atsargas žiemai bei įruošia naujus urvus. Žiemą veiklūs, kai neužšąla vanduo. Tuomet maitinasi, papildo atsargas.
Kai bebrų gausu ir šeimos didelės, iš kelių lytiškai subrendusių veisiasi tik viena, vyresnė bebrė. Bebrai gyvena dviejų tipo slėptuvėse: urvuose ir trobelėse. Lapuočių medžiais ir krūmais apaugusių lėtai tekančių upių, upelių pakrantėse, patvenktuose, apaugusiuose vandens augalija grioviuose, kanaluose, pelkėse, balose gyvena šeimomis po 2-6, vidutiniškai 4-5 bebrus (2 tėvai, šiųmetukai ir pernykščiai). Turi ir laikinus guolius saugiose vietose tarp krūmų, žolėse, kur ilsisi dieną, bei urvus prie vandens, kur ilsisi ir maitinasi. Šeimos teritorija apima nuo 100-800 m (kai pakanka maisto) iki 1500-3500 m (kai maisto mažėja) pakrantės ruožo.
Urvus rausia statesniuose krantuose ir dažnai trikdomi. Jo anga prasideda vandenyje – 0,75 – 1,5 m žemiau vandens lygio, kyla šlaitu aukštyn 5 – 8 m, apie 30 cm gylyje nuo žemės paviršiaus. Urvo skersmuo 30 – 35 cm. Urvui įgriuvus, atsiranda gilus griovys. Urvo gale yra lizdo kamera – iki 1 m skersmens ir 35-40 cm aukščio ertmė. Ji paprastai būna po medžio ar krūmo šaknimis. Dažnai urvai būna sudėtingi, su keletu įėjimų, daugybe tarpusavyje besijungiančių atšakų ir kamerų. Gluosniais apaugusiame 1 km ruože gali būti 2-8, o alksniais apaugusiame – 0,7-3 bebrai. Nuskurdus maisto atsargoms, paprastai iškeliauja, tačiau po kelių metų gali grįžti. Kartais urvo kamerą įsirengia, išgrauždami šaknis po alksnių kupstais. Prie balų, pelkių, kur krantai žemi ar užpelkėję, ant žemų krantų įrengia apvalaus kūgio formos trobeles, kurias stato iš 40-60 cm ilgio šakų, medžių kamienų gabalų, vandens augalų stiebų, sutvirtindami dumblu (9 pav.). Statinio vienas šonas, per kurį tempiama visa statybinė medžiaga – gerokai nuolaidesnis. Pagrindo skersmuo 3,5 m (iki 12 m), aukštis 1,5-2,5 m. Po vandeniu būna 3-4 angos, o aplink trobelę bebras išgraužia 1,5 m gylio griovius. Viduje įvairiomis kryptimis ir nevienodame aukštyje būna landos, kurios jungia kelias kameras. Viršutinėje dalyje įrengta lizdo kamera būna išklota skiedromis, žole. Visas landas ir kameras bebrai išgraužia jau pastatytos trobelės viduje. Trobelių įruošimo refleksas įgimtas – jaunikliai, gimę ir užaugę urvuose, puikiai geba statyti trobeles. Lėkštuose krantuose, kur negilūs urvai dažnai įgriūva, bebrai virš jų stato nedidelę trobelę. Mažus upelius, griovius, kanalus bebrai užtvenkia šakomis, medžių kamienų gabalais, visa tai supina ir sutvirtina dumblu ir augalais.
Bebras yra augalėdis gyvūnas, ir minta tik augalais ir jų dalimis. Bebrų skrandžio turinyje randama apie 150 augalų rūšių. Be vandens ir sausumos augalų lapų, stiebų, šakniastiebių, bebrai, juolab rudenį žiemą, minta krūmų ir medžių žieve. Rudenį bebrai pasidaro atsargų žiemai: prikapoja rykščių ir, nuplukdę jas iki savo buveinių, paskandina vandenyje. Maisto atsargų kaupimas būdingas gyvūnams, kuriems tenka gyventi klimato sezoninio kitimo sąlygomis. Bet tokie gyvūnai paprastai neužmiega nepalankiu periodu. Maisto atsargų rinkimo ir kaupimo tikslas – aprūpinti būtinomis medžiagomis savo palikuonis ir patį save. Atsargas atnaujina pavasarį. Ten, kur maisto pakanka, atsargų kaupia mažiau. Bebrų veikla vandenyje stabdo užaugimą, pagerina vandens gyvūnų gyvenimo sąlygas vandens telkiniuose, pagausėja perinčių vandens paukščių, stabilesnis upelių hidrologinis režimas, nugraužti medžiai būna papildomas pašaras augalėdžiams, o labiausiai grauždamas drebulę, gluosnius, atlieka tam tikrą drebulės želdinių ugdymą dėl jų vegetatyvinio atžėlimo. Jų apleistais urvais pasinaudoja kiti urviniai žvėrys.
Bebrai per parą darbuojasi apie 8 val., o rudenį būna aktyviausi ir darbuojasi 11-12 valandų. Besiruošdami žiemai, rudenį bebrai dirba per naktį: kerta medžius, stato ir remontuoja trobeles, rausia naujus urvus, tvarko užtvankas. Šiltuoju laikotarpiu ritmas kiek kitoks. Slėptuvę palieka jau sutemus ir iki 1-2 valandos nakties maitinasi, tvarko kailį, nardo, žaidžia. Po to kurį laiką ilsisi, o paryčiais, dar prieš aušrą, vėl imasi aktyvios veiklos. Žiemos pradžioje žvėrys dar išeina į žemės paviršių per pastovias landas arba pralauždami 2-2,5 cm storio ledą. Vėliau maitinasi po ledu, plaukiodami pastoviu maršrutu nuo urvų iki maisto atsargų. Jei maisto pritrūksta – gali pasirodyti paviršiuje ir žiemą. Anksti pavasarį ima skilti bebrų šeima – tėvus palieka dvimečiai jaunikliai (kartais ir pernykščiai) – jie keliauja, ieškodami sau gyvenamųjų vietų, nukeliaudami nemažus atstumus. Tuomet randami visai nebūdingose bebrui vietose – laikinose balose, grioviuose, daubose.
Jautrūs sausroms – tuomet krenta nuo virškinamojo trakto ligų, o dėl potvynių žūva jaunikliai, išyra šeimos. Žiemos atlydžiai gali 50% sumažinti gausą. Kita vertus, bebrai pakenkia miškų ūkiui dėl savo mitybos ir rausiamosios veiklos: nugraužia medžius bei krūmus, gadina sausinimo sistemas, užtvenkia medynus, pakeičia miško rūšinę sudėtį ir įvairovę. Įgriuvę urvai sukelia krantų eroziją, apsemtuose medynuose džiūsta medžiai, užpelkėja pievos, ištisais sklypais nudžiūsta bebrų nugraužti ir apžieduoti medžiai. Bebrų veikla atpažįstama pagal pažeistas medžio dalis (ūgliai, žievė, visas medis), pažeidimo pobūdį (graužia, laupo, nukerta, plukdo), žymių vietą, medžių pasvyrimą, dantų žymes, užtvenkimą. Viena bebrų šeima gali nugraužti 700 medžių ir krūmų per metus. Mėgsta drebulę, gluosnius, topolį, antraeiliai pašarai – šermukšnis, vinkšna, guoba, ąžuolas, uosis, beržas, lazdynas, ieva, klevai, putinas, serbentas, kartais dėl vaisių – obelis, kai kada pušis, eglė, kadagys, liepa. Dažniausiai graužia 25-50 m ir iki 100 m atstumu nuo vandens. Žievei bei šakelėms nugraužti kerta, smulkina šakas, kamienus 30-300 cm ilgio gabalais, kuriuos plukdo arba pertempia prie buveinės – bebravietės. Apie 30-40% nugraužtų medžių lieka pakibę ant gretimų medžių, o bebrai kerta naujus, pažeisdami visus arti augančius medžius. 20-30% medžių apgraužia aplink kamieną – “apžiedoja” ir šie medžiai nudžiūsta. Nebaigęs darbo, grįžta vėliau, tačiau graužia nebūtinai toje pačioje vietoje.