ŠERNAS (Sus scrofa), (angl. Wild boar, vok. Wildschwein) – kiaulinių (Suidae) šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių (Artiodactyla) būriui. Jo kūnas iš šonų plokščias, priekinį dalis masyvi. Kaklas trumpas ir raumeningas. Galva didelė, priekyje baigiasi nusmailėjusia knysle. Akys mažos ir giliai įdubusios. Uodega vidutinio ilgumo, jos gale yra ilgesnių plaukų kuokštas. Kūnas apaugęs juosvais šeriais, po jais yra rudi, švelnūs vilnaplaukiai, kurie būna ypač tankūs žiemą, o vasarą – retesni. Keteros šeriai ilgi – juos šernai pašiaušia iš baimės, pykčio ar siekdami įbauginti savo priešininką. Jauniklių kailiukas išilgai dryžuotas, bet po 3-5 mėn. dryžiai išnyksta ir kailis tampa rausvai rudas. Suaugusiems būdingas kailis susiformuoja kitą pavasarį, kai šernai pirmą kartą išsišeria. Suaugę šernai šeriasi nuo kovo pabaigos iki birželio vidurio ar ilgiau. Vasarą kailis būna tamsesnis ir belieka tik šeriai. Bet iki liepos pabaigos užauga ir vilnaplaukiai, o žieminis kailis susiformuoja tik lapkričio – gruodžio mėn.
Sveria vidutiniškai 135 kg (109 – 160 kg), bet būna ir iki 350 kg. Kaukolė masyvi. Patinų labai stambios tribriaunės viršutinės ir apatinės nuolat beaugančios iltys. Dantų formulė:
Šernai aptinkami visuose miškuose, bet gausiau jų ten, kur derlingesnis dirvožemis, įvairesnė ir gausesnė augalija, o ypač svarbios žemės ūkio kultūros. Miškas šernui pirmiausia yra slėpimosi vieta, o žemės ūkio laukai – mitybos vietos. Visais metų laikais jie labiausiai mėgsta spygliuočių medynus, ypač eglynus, o lapuočių miškai svarbesni vasarą, kai žvėrys dažnai maudosi. Spygliuočiai geriau apsaugo nuo kritulių, todėl po jais dažniau būna guoliai. Daugiausia guolių po senesnių eglių lajomis, rečiau – eglių pomiškyje, po pušimis ar pušų želdiniuose. Kartais guoliai kirtavietėse, po išvirtusių medžių šaknimis, žagarų krūvose. Guoliai paprastai būna medžio pietinėje, pietryčių pusėje, ir labai retai – vakarinėje pusėje, nes čia neapsaugoti nuo vyraujančių vakarinių vėjų. Žiemą guoliai dažniausiai išklojami eglės šakelėmis, kartais pušies, kadagio šakomis, samanomis. Dalis guolių būna neiškloti – tai laikini guoliai. Kartais įsikuria skruzdėlynuose. Atšilus orams, išklotuose guoliuose būna tik patelės su jaunikliais. Guoliai būna bendri – jų ilgis 136 cm, plotis 100 cm. Daugiausia tokių guolių būna žiemą, kai bandos didžiausios, ir vasarą – kai patelės su jaunikliais.
Aktyvūs prietemoje ir naktį. Kai netrikdomi, būna aktyvūs ir dieną.
Bandos gyvūnas. Bandos pagrindą sudaro šernės-motinos šeimyninė grupė. Tik vyresni patinai laikosi pavieniui ir prie bandos prisijungia poravimosi periodu. Pavasarį bandos yra didžiausios – vidutiniškai jose būna 6, daugiausia – 22 žvėrys. Juk tuomet šernės vedžiojasi jauniklius ir, kartais susijungia atskiros bandos. Vasarą ir rudens pradžioje bandos mažiausios (vidutiniškai 5 žvėrys), nors pasitaiko ir gausių bandų. Orams atšalus, vėl formuojasi didesnės bandos – į jas priimami ir žuvusių patelių jaunikliai.
Šernai palyginti sėslūs – kol pakanka mėgstamo maisto ir žvėrys nebaidomi. Išbaidyti, gali per parą nueiti apie 10- 20 km. Toliausiai keliauja patinai. Priklausomai nuo amžiaus, lyties vidutiniškai per parą nueina nuo 0,3 iki 10,5 km.
Žiema bandos išmina sniege takus. Tokie takai jungia mitybos vietą su pastoviais ir laikinais guoliais, dažnai veda į artimiausias girdyklas.
Kai žiemą šernai šeriami, tai vidutinė bandos individuali teritorija būna 146 ha (17 – 470 ha), o patinų – vienišių – 442 ha (68 – 1385 ha). Individualios teritorijos dažnai užsikloja. Šiltuoju metų laiku šernai užima didesnę teritoriją.
Labai mėgsta maudytis, tiek vandenyje, tiek dumble. Po purvo vonių nuvalo savo kailį į šiurkštų medžio kamieną.
Mityboje daugiausia augalinis maistas (97%), kurio pagrindą sudaro žemės ūkio kultūros (80%), todėl išknisa daug bulvių, grūdinių kultūrų. Kultūriniai augalais daugiausiai minta vasarą ir rudenį. Natūralus augalinis maistas per metus vidutiniškai sudaro 16%. Bet pavasarį šerno racione jo daugiau (30%). Beveik pusę viso maisto sudaro grūdinės kultūros (46%). Javus (kviečius, avižas, rugius) pradeda ėsti, kai jie būna pieninės brandos. Bulvių daugiausia suėda pavasarį, tik pasodinus, bei žiemą – kai šeriami papildomai. Rudenį po oda kaupia daug riebalų. Žemės ūkiui padaro nemažai žalos, bet miškuose jie supurena dirvą, suėda labai daug vabzdžių, tarp jų daug kenkėjų, ypač karkvabalių lervų. Žoles ėda dažnai, bet nedideliais kiekiais, todėl jos sudaro per metus apie 6% viso maisto. Labiausiai mėgsta varpines žoles, dilgėles, pienes. Dažnai ėda garšvą, viksvas, žlugę, laukines salotas. Požemines augalų dalis ėda žiemą, kai masto mažai. Vaisiai, obuoliai, uogos svarbios tik rudenį. Kai gausus gilių derlius – jos sudaro 10-40% raciono. Mažai ėda samanų, spyglių, medžių ir krūmų šaknų ir ūglių (išskyrus žiemą). Gyvūninės kilmės maistas per metus sudaro tik apie 3%. Kiek daugiau tokio maisto (dvėselienos, pelinių graužikų) suėda žiemą ir pavasarį.
Rujoja vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje. Rujos periodu patinai kartais kovoja. Silpnesnius patinus nuveja stiprūs, kurie turi haremus po 2-4 pateles.
Artėjant paršiavimuisi patelė ima ruošti guolį. Jis būna maždaug 1 m skersmens, 30-40 cm aukščio, suknistas iš šakučių, sausų žolių, medžio žievės. Paršinga kiaulė būna apie 4 mėn. Veda vidutiniškai 4-6 jauniklius. Tik gimę šerniukai turi 10 dantų, iš jų 4 iltinius, mato ir netrukus jau bėgioja, bet pirmomis dienomis guolio nepalieka, didesnę paros dalį miega. Šerniukai žinda apie 10 savaičių, bet maisto patys ieško jau dviejų savaičių. Dviejų metų amžiaus šerniukai palieka šeimynines bandas ir susijungia į bendraamžių būrius. Ketverių metų patinai jau vaikšto vieniši.
Kol jaunikliai maži patelės būna labai agresyvios ir artyn prisileidžia tik tokias pat pateles su paršiukais. Paršavedės sudaro nemažus būrius, kuriems priklauso ir prieš tai buvusios vados šerniukai.
Dėl dramblotos šernų išvaizdos dažnai neteisingai galvojama apie jų psichines savybes. Jie mato prasčiau, bet puikiai uodžia ir girdi. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šernai pajunta menkiausią dirvos virpesį. Apie jų sumanumą byloja ir plati mitybos skalė bei sugebėjimas rasti maisto įvairiose vietovėse.
Šernai serga erkiniu encefalitu, trichinelioze. Labai pavojingas maras bei snukio ir nagų. Ši liga pavojinga ir žmogui, todėl šernų skerdiena turi būti tikrinama veterinarijos laboratorijoje. Šernas yra vertingas medžioklės objektas, iltys turi trofėjinę vertę. Iš šerno kilo nemažai naminių kiaulių veislių.