TAURUSIS ELNIAS (Cervus elaphus), (angl. Red deer, vok. Rothirsch, lenk. Jeleń szlachetny) – elninių (Cervidae) šeimos žinduolis. Nuo seno populiarus Vakarų Europos literatūroje ir heraldikoje.
Elninių gentis (Cervus) pradėjo formuotis Centrinėje Azijoje prieš 1 mln. metų. Dabar taurieji elniai paplitę Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje ir dalyje Š.Amerikoje žemynų. Aptinkami miškuose, kituose kraštuose – stepėse, miškastepėse, kalnuose ir net dykumose. Taurieji elniai sėkmingai aklimatizuoti N. Zelandijoje, Argentinoje, Australijoje ir Čilėje.
Iš viso sistematiškai žinoma 20 tauriojo elnio porūšių. Lietuvoje aptinkamas taurusis elnias priklauso hippelaphus porūšiui. Visoje Europoje priskaičiuojama apie 1 milijonas tauriųjų elnių. Bene daugiausiai šių žvėrių yra Didžioje Britanijoje – per 270 tūkst. individų. Bendrai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje gyvena per 20 tūkstančių tauriųjų elnių.
Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai Rytų Pabaltijyje gyveno jau ankstyvajame holocene ir čia buvo itin išplitę viduriniame holocene. Vėliau čia elniai išnyko. Taurieji elniai pradėti reaklimatizuoti Žagarės miškuose. Manoma, kad čia pirminė laisvėje gyvenančių elnių banda susiformavo iš grafo Naryškino aptvarų per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgusių ar valstiečių išleistų žvėrių.
Pirmosios Lietuvoje žvėrių apskaitos metais (1934 m.) Žagarės miške priskaičiuota 18 tauriųjų elnių. Į pietų Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities. Norint pagreitinti tauriųjų elnių plitimą, nuo 1969 m. Lietuvoje pradėti vykdyti jų gaudymo ir perkėlimo į naujas gyvenamąsias vietas darbai.
1996 m. vasario mėnesį iš viso Lietuvoje buvo 14005 elniai. Mokslininkai teigia, jog jau dešimtmetį tauriųjų elnių populiacija Lietuvoje auga nuosekliai – nuo 36 tūkst. 2016-aisiais iki 86 tūkst. 2023-iaisiais.
Tauriojo elnio kūnas proporcingas, tvirtas. Kojos santykinai plonos, bet tvirtos. Kaklas iš šonų plokščias. Vyresnių patinų jis storesnis, todėl atrodo vizualiai trumpesnis. Uodega trumpa. Ausys didelės, judrios. Akių lėliukės juodos, rainelė gelsvai ruda. Prie akių kampučių yra ryški duobutė, į kurią atsiveria priešakinė kvapioji liauka. Dantų formulė:
Elnių odoje yra daug prakaito ir riebalų liaukų. Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria prie akių ir užpakalinės pėdos apatinės dalies išorinėje pusėje. Elniai šeriasi du kartus per metus. Pavasarinis šėrimasis prasideda balandžio antroje pusėje ir tęsiasi iki birželio mėn. Rudens šėrimasis prasideda rugsėjo mėn. ir tęsiasi iki spalio pabaigos.
Lietuvoje gyvenančių suaugusių patinų kūno masė (be vidaus organų, kojų apatinės dalies ir galvos) siekia 142,8 kg, patelių vidutiniškai – 69 kg. 14,5 metų amžiaus patinas užauga iki 215 cm ilgio ir 133 cm aukščio.
Elnių ragai – tai antrinis lyties požymis, turnyrų ginklas, imponuojantis bei teritorijos žymėjimo organas. Ragą sudaro kamienas ir nuo jo atsišakojusios šakos. Vainikėlio formos pamatinė kamieno dalis vadinama „rože“. Rago suaugimo su kelmeliu vieta yra paragė. Ragų paviršius išraižytas vagelių, kurias palieka ragus maitinusios kraujagyslės, ir nusagstytas kauburėliais – vadinamais „perlais“. Pirmoji, prie pat „rožės“ esanti šaka, vadinama AKINE, antroji – tarpinė (ledine), trečioji – pokarūnine. Kamieno viršūnėje esančios šakos sudaro KARŪNĄ. Karūna būna įvairios formos. Kartais joje būna „vilkinė“ šaka – kuri atsišakoja į priekį nuo kamieno.
Ragų didumas yra svarbus žvėrių lytinės atrankos ir hierarchinės padėties rodiklis. Suaugę elniai ragus pradeda mesti vasario pabaigoje. Pirmieji ragus meta vyresni patinai, o jauni žvėrys juos nešioja iki balandžio mėn. Numetus ragus, po savaitės ima augti nauji. Stiprių patinų ragai per parą priauga iki 150 g masės ir pailgėja 10–15 mm.
Tauriesiems elniams geriausia buveinė – plačialapiai miškai. Tačiau šie žvėrys gali prisitaikyti gyventi ir blogesnėmis sąlygomis. Taurieji elniai minta labai įvairiu augaliniu maistu: medžių ir krūmų lapais, ūgliais, kamienų žieve, vaisiais, puskrūmiais, žoline augalija, kerpėmis, grybais ir kultūriniais augalais.
Nustatyta, kad suaugęs patinas per parą suėda apie 15 kg maisto (patelė – 11). Elniai noriai ėda sumedėjusių augalų ūglius, lapus, žievę – uosių, ąžuolų, drebulių, karklų, šaltekšnių, šermukšnių lapus, pušų spyglius, ūglius. Dažniausiai laupo uosių, drebulių, eglių žievę. Mėgstamiausias elnių maistas yra viržiai, mėlynių, bruknių ūgliai. Labai svarbus elnių maisto komponentas – gilės ir žoliniai augalai.
Taurieji elniai lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais, bet dauguma patelių rujoti pradeda tik trečiaisiais metais.
Ruja prasideda paskutinę rugpjūčio dešimtadienį ir tęsiasi iki spalio pradžios. Jos kulminacija – rugsėjo antrasis dešimtadienis. Nėštumas trunka 8 mėnesius. Jaunikliai gimsta gegužės pabaigoje – birželio pabaigoje. Tik ką gimęs elniukas sveria apie 8 kg. Keturių savaičių jauniklis pradeda maitintis žoline augalija, sekti paskui motiną.
Taurieji elniai visais metų laikais laikosi būriais. Būna patelių, patinų ir rujojančių žvėrių būriai. Patelių būriui vadovauja viena iš vyresnių, turinti jauniklį patelė. Būriuose dažniausiai yra 4 – 10 žvėrių. Patinai visus metus, išskyrus rujos periodą, praleidžia atskiruose būriuose. Jaunesni patinai sudaro gausesnius būrius, o vyresnieji (7-11 metų) – būrius iš ne daugiau kaip 5– 6 žvėrių. Vyriausieji patinai kartais laikosi pavieniui.
Taurieji elniai gana sėslūs gyvūnai. Jie retai nuklysta daugiau kaip 20 km nuo savo įprastinių buveinių. Perkelti kitur – jie kartais išsivaikšto pvz. nuklysta per 40 – 80 km – stiprus namų jausmas. Nustatyta, kad išvežti, juda ta pačia kryptimi ir ieško tų pačių buveinių, kokių būta gimtojoje vietovėje.